„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“
F. Novakovskis, 1857 m.
Raudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Pilis - rūmai su bokštu, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį.
Restauruojant Raudondvario dvaro rūmus, ties bokštu aptiktos XV a. mūro liekanos, iš kurių galima spręsti, kad dabartinis dvaro pastatas iškilo toje pačioje vietoje, kur stovėjo viduramžių pilis. Žygimantas Augustas 1549 m. davrą padovanojo savo mylimai žmonai Barborai Radvilaitei, taip ši vietovė atiteko Radviloms, įtakingiausiai to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminei. Vėliau dvarą įsigijo Kauno pakamaris V. Dziavaltauskas. Jis 1615 m. pastatydino naujus raudonų plytų rūmus.
Vėliau pilies dvarą valdė visa eilė iškiliausių Lietuvos didikų.
1819 m. iš J. Zabielos sūnaus dvarą perpirko grafas Mykolas Tiškevičius, vienos turtingiausių ir įtakingiausių to meto giminių atstovas. Perduodama iš kartos į kartą ši giminė dvarą valdė 100 metų. Tai buvo Raudondvario dvaro aukso amžius. Garsėjęs turtais ir prabanga dvaras tapo ir aukštosios kultūros bei meno centru, turėjo įspūdingą paveikslų galeriją, biblioteką ir rūmų orkestrą.
Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statydino naują jau mūrinį dvaro ansamblį. Yra žinoma, kad šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris iš Prūsijos ir italas Lauras Cezaris Anikini.
Dvaro puoselėjimas grafui B. E. Tiškevičiui tapo tikra aistra. Rekonstrukcija dvaro ansambliui suteikė puošnumo ir žaismingumo, mūriniai pastatai įgavo XIX a. vidurio Lietuvos dvarų architektūrai būdingas neogotikos formas, paslėpusias renesanso ir manierizmo elementus. Raudondvaris tapo mėgstama ne tik plačiai išsišakojusios ir gausios Tiškevičių giminės, bet ir Lietuvos, Lenkijos diduomenės vieta.
Po grafų kelionių Raudondvario rūmų muziejus visada pasipildydavo naujais meno kūriniais, brangiais papuošalais, suvenyrais, įdomiomis smulkmenomis iš Egipto, Indijos, Kinijos, Japonijos, Afrikos, Amerikos, Kubos. Iš egzotiškų kraštų būdavo gabenamos ir visokios gamtos įdomybės, tuo metu europiečiams kėlusios nuostabą. Tai – stručio kiaušiniai, kokoso riešutai ir dirbinių iš jų, kriauklės, ragai. Tarp parsigabentų keistenybių buvo batai iš skeltanagių žvėrių kojų odos su visomis kanopomis. Oranžerijoje buvo apgyvendinti trys aligatoriai, beždžionės ir papūgėlės. Po grafo B. H. Tiškevičiaus kelionių rūmuose teko įrengti du specialius kabinetus, kuriuos pavadino Persiškuoju ir Arabiškuoju.
Grafai Tiškevičiai kaip ir daugelis didikų buvo dosnūs mecenatai. Jų remiami Europos akademijose ir universitetuose studijavo muzikai, dailininkai.
Vienu didžiausių šio grafo nuopelnų Lietuvai tapo Juozo Naujalio atradimas, kai įžvelgęs jo talentą išsiuntė studijuoti į Varšuvos muzikos institutą.
Raudondvario dvare įsikūręs kompozitoriaus J. Naujalio memorialinis muziejus, o parke dažnai organizuojami koncertai, festivaliai, parodos, renginiai, vyksta tuoktuvių ceremonijos.