„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“
F. Novakovskis, 1857 m.
Ne paslaptis, kad kambarinė Felicija buvo ne tik daršbšti, dėl ko pono ir praminta "bitele", bet ir smalsmumo vedama mėgdavo vogčia paskanauti poniškų patiekalų. Vienas jos mėgstamiausių delikatesų - foie gras, su kiekvienu kčsniu primindavęs grafo pasakojimus apie triukšmingas Paryžiaus gatves ir gurmanišką prancūzų virtuvę.
Afrika, Amerika, Kinija, Egiptas, Europa... Kas besuskaičiuos kelius, kuriais riedėjo ištaiginga dvaro karieta, kas įvardins uostus, kuriuose ilsėjosi garsioji grafo Henriko Tiškevičiaus jachta "Žemaitėj". Belieka mėgautis nostalgiškais prabangių kelionių prisiminimais, užburiančiais apelsinų kvapu, datulių saldumu ir riešutų giraitės ošimu.
Grafienės būta įnoringos. Jos pageidavimu Raudondvario dvare greta citrusų, palmų ir kvapnių žiedų, imtos auginti ir vynuogės - puikiai tikusios prieš svečius pasipuikuoti,grafienės grožiui saugoti, o, svarbiausia - išlavintam skoniui pamaloninti. Pasimėgaukite ir Jūs šia subtilia skonių derme.
Dvaro kuchmistro išradingumas, kūribiškumas ir meistriškumas abejingų nepalieka. Kiekvienas jo patiekalas dvelkia paslaptimi ir vilioja skonių įvairove. Neturėkit vilties sužinoti šios įstabios sriubos recepto. Jis kruopščiai saugomas nuo "pašalinių akių" - neatskleidžiamas net dvaro šeimininkams.
Vėsinantis ir atgaiva gundantis malonumas - šerbetas. Šis skanėstas kilmingiems lietuviams pažįstamas dar nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Minimas legendose, apdainuotose eilėse, teikiamas puotose jis puikiai malšina ne tik troškulį, bet ir alkį. Šiai viliojančiai pagundai tiesiog neįmanoma atsispirti...
Apie ką kuždasi dvaro panelės? Galbūt parko liepų pavėsyje, galbūt ant suolelio, žvelgdamos į ramiai tekančius Nevėžio vandenis. Bet greičiausiai kvapais svaiginančiame dvaro rožyne... Čia jos patyliukais šnabždasi apie savo svajones ir širdies paslaptis. Juk tik čia, gyvenimo aistra dvelkiančių rožių apsuptyje, gali užuosti savo rožinę ateitį...
XVI amžiuje ispanų istorikas Ovjedo rašė:
"Tik turtingas ir kilmingas gali leisti sau gerti šokoladą, todėl kad jis geria...pinigus".
Šiam brangiam karalių ir gurmanų maistui senovėje priskirtos magiškos galios. Šokoladas ne tik saldina gyvenimą, bet ir sužadina "laimės" hormonus, tad pasimėgaukita puodeliu prabangos ir pajuskite užplūstančią laimę.
Gamintas iš dvaro oranžerijoje augusių kvapnių citrusų, sode surinktų vaisių ir uogų šis gėrimas buvo tikra atgaiva kūnui ir sielai. Juo mėgavosi dvariškių vaikai, garbios damos, netgi solidūs ponai. Ar gali būti kas geriau už gurkšnį gaivaus limonado popietės valandėlę?